Bijau chemijos

Nuo tradicinio renginio praėjo jau savaitė, o aš vis niekaip neprisiruošiu papasakoti įspūdžių. Galų gale prisėdau… Bus truputį fotoblogas :-)

Taigi, tradicinis kasmetinis renginys vyko paskutinį kovo savaitgalį, kovo 29 dieną, šeštadienį. Buvo suplanuotas ramus pasivaikščiojimas, tai daugiau ar mažiau toks ir gavosi. Prie Šilo tilto dauguma susirinko laiku, tik Vytas ir Benas (šiuo metu matyt patys idijočiausi idijotai) tuo metu kaip tik kėlėsi, sakė, kad prisijungs vėliau, tai mes ir išėjom. Visų pirma apžiūrėjom bunkerius Šilo gatvėj, man buvo keista, kad jie uždaryti ir užrankinti, nes dar lyg ir neseniai pažintiniais tikslais po juos vaikščiojom, bet Juozas paaiškino, kad čia jau kurį laiką taip, nes ten saugo šikšnosparnius.

O tada visi sunkiai lipom į apsnigtą kalną (visai nelaiku žiema buvo sugrįžus). Tie, kas liko apačioje, juokėsi iš mūsų, „turistų“.

Paskui dar pasiginčijom, kas nuo to kalno matosi, ir nusprendėm, kad raudoni namai tolumoje dešinėje yra Kalvarijų gatvėje.

Šitoj vietoj apsireiškė Vytas ir pasakė, kad atvažiuos ant 206,5 metrų aukščio kalno (tai yra viena iš vietų, kurias per Idiotų žygius visada aplankome). Kadangi einame per paralelines visatas (pernai sugeneruota teorija), tai šį kartą minėtą kalną pasiekėme, žinoma, nauju maršrutu: iš priešingos pusės, nei tikėjomės.

Čia po kurio laiko taxi atvažiavo ir Vytas su Benu, ir su jais nukeliavome toliau – ieškoti dar bunkerių. Kaip žinia, vietos Sapieginėje yra gana kalnuotos, o mes po kalnus vaikščioti mėgstam (o ypač kai žygio pavadinimas įpareigoja tai daryti), tik Vytas šiais metais daug burbėjo ir priešinosi lipimui į kalną… Benas bandė jį nešti, Vytui tai aiškiai labai patiko, o Benui turbūt nelabai…

Bunkerių miškuose neradom, bet radom upelį. Labai sunku buvo jį pereiti… net buvo siūlančių statyti tiltą, bet galų gale visi perbridom.

Benas dar kažkur miške pametė akinius ir grįžo jų ieškot, todėl iki Pučkorių ėjom be jo. Ant Pučkorių atodangos (dar vienas itin svarbus punktas) radom medžius, apraišiotus raišteliais, ir su šituo dalyku nesitaikstėm… Medis turi būt medis, jokių raištukų ant jo!

Vieną netgi sudeginom.

Indrei Pučkorių kaime truputį įkando kažkoks šuo, tai ji dabar lyg ir nuo pasiutligės skiepijasi. Man kažkada irgi toks džiaugsmas buvo…

Tada ėjom iki tradicinės pietavimo vietos, kurį nuo geležinkelio dėl lietaus pasislinko į mišką. Pietums davė žuvies, labai skani žuvis buvo, netgi, žmonės kalba, paskui Apuoke kažkas pastebėjo, kad visa mūsų kompanija žuvim smirda.

Toliau ramiai žingsniavom per geležinkelį, Vytas ir Benas dainavo Tiger Lillies dainas, laikas nuo laiko bandėm sugeneruoti kokį klausimą Protmušiui, aš tingėjau fotografuoti, nes nieko labai ypatingai gražaus ir nesimatė, kol galų gale per Markučius nuėjom į Apuoką alaus. Po to dar užsukom pas draugus į Stultifera Navis, kur davė pirties, bet aš prisėdęs ant suoliuko jau tingėjau keltis ir apsimečiau, kad pirtis man nelabai įdomu.

Šiaip tai užskaitau šitą pasivaikščiojimą ir manau, kad pasikelti nuo kompo ir išeiti į mišką reikėtų ir dažniau. Tada gal kojos pripras ir neskaudės jų kitą dieną :-)