Skip to content

Notes on the current status of embeddable Javascript protein structure viewers

Currently, I work on the development of the PPI3D web server which is intended for the search and analysis of the structural data on protein-protein interactions. One of the features of this web server is the visualization of the protein structures in an embedded viewer. In the earliest version of my software, the structures were shown using Jmol. However, Jmol is a Java applet, and usage of Java applets is not encouraged now because of security issues. Therefore, the simple solution of switching from Jmol to JSmol was applied. JSmol is the same Jmol compiled to Javascript, thus it is very similar to Jmol but does not require any additional software. Unfortunately, it has some limitations, therefore I have decided to check the capabilities of other Javascript-based protein structure visualization tools.

The PPI3D web server should allow analyzing all protein-protein interaction data available in the PDB. In order to use the same visualization method for all structures, the desired software should meet the following criteria:

  • processing of not only PDB-formatted structure files, but also the mmCIF files, as not all PDB entries have structures in PDB format;
  • ability to open gzipped files, that are downloaded from the PDB and saved in the server;
  • at least minimal scripting possibilities in order to show the interface properties using predefined scripts.

3 protein viewers have been analyzed:

  • JSmol;
  • PV;
  • NGL Viewer.

As I said, JSmol is the same Jmol compiled to Javascript. The installation of this viewer is complicated: you should download Jmol zip from some deep place hidden from Google Search, find JSmol zip inside it, and then use the whole directory, as JSmol somehow depends on multiple files in it. Embedding might look also complicated, especially if you did not do it before, but it is described well in the documentation. The overall documentation is extensive and description of multiple features can be found there. JSmol opens PDB and mmCIF files, and gzipped files can be opened as well (there were some problems regarding this in one of the previous versions, but now they seem to be fixed). The visualization is scriptable using Rasmol-like syntax. Moreover, a console can be opened for users to input their own commands.

The main disadvantage of JSmol is that the structures take very long to load. It even makes the entire website irresponsible for some time. In addition, JSmol does not use WebGL, therefore any actions with the structure are quite slow. Therefore, the possibilities to use alternative viewers were analyzed.

PV is currently used by SWISS-MODEL and also in the RCSB Protein Data Bank website. It uses WebGL for rendering. The installation of this viewer is simple: several methods are provided in the documentation, and only one file is necessary for embedding it into a website. The features and API of PV are described in detail. The viewer is scriptable using Javascript, which might be an issue for non-computational protein researchers. The major problem with PV is that it opens only PDB-formatted files, therefore it is not suitable for the PPI3D website.

NGL Viewer was released recently as a web server. It is a feature-rich and user-friendly software for visualization of macromolecular structures. NGL may even serve as a web app to replace desktop protein structure viewers (such as Pymol or Chimera) in case of simple analysis. It has also embedding functionality which is similar to that of PV: only one file is necessary, and embedding is described well in the documentation. The NGL Viewer can open PDB and mmCIF files, gzipped files are also supported. Unfortunately, the documentation of this software is really sparse. I could not develop any custom features in the embedded NGL Viewer after reading it. As a result, this viewer can be only used as a web server, the current status of documentation does not allow using it as embedded viewer in custom applications for protein research as the API is simply not documented.

Finally, after the investigation of three Javascript-based protein structure viewers, I decided to keep the JSmol in the PPI3D web server. The main disadvantage of this software is longer loading of the structures, however, the possibilities to use both PDB and mmCIF files and simple implementation of the custom visualization features compensates for it.

Additional note: after finishing the development using JSmol and writing this short article, I found another newly published structure viewer, 3Dmol.js. Seems like this software can handle mmCIF files (but not gzipped ones) and is better documented than NGL Viewer, therefore the possibility to use it as embedded structure viewer should be also considered.

Velnio Akmuo – geriausias dainuojamosios poezijos festivalis Lietuvoje

Pasiskaičius internete atsiliepimų apie šių metų Velnio akmenį pasidarė aišku, kad reikia kažkur į vieną vietą sudėlioti ir savo įspūdžius. Taigi, bandau.

Bilietai į Velnio akmenį buvo įsigyti gruodžio mėnesį, prieš paskelbiant dalyvius. Kai jau buvo paskelbtos grupės, pradėjau galvoti, kad šiemet metalo nebus, bet ką jau čia, tiks ir dainuojamosios poezijos festivalis. Kaip vėliau pasirodė, buvo ir to, ir to. Jau ketvirtadienį atvažiavus į festivalį ir pamačius užrašą „Normalūs žmonės ketvirtadieniais dirba“, pradėjo darytis panašu, kad tūsas bus geras. Užrašas „Pz, vieni hipsteriai“ visus užmušė galutinai.

Tradiciškai apsigyvenome kaime prie ežero už 20 kilometrų, ir dėl to į visas pirmas koncertuojančias grupes pavėlavome. Nors ir norėjosi pamatyti Spiral, Inquisitor ir Lucifer, bet gal dar bus progų. Dabar apie tai, ką pasisekė pamatyti.

Ketvirtadienis:

Graikai Lucky Funeral ketvirtadienį padarė turbūt didžiausią akibrokštą. Jų vokalistas parodė užpakalį nuo scenos, o paskui lyg ir kažkas norėjo su juo susimušti. Bet šiaip koncertas buvo itin neįspūdingas ir nepatiko.

Po to Demonical grojo defą. O defas, kaip žinia, geriau nei blekas. Bet Demonical grojo nuobodžiai. Draugai hipsteriai pasiplovė nuo scenos, o aš žinojau, kad į metalo festivalį važiuoju, tai buvau morališkai pasiruošęs matyti daug vidutiniškų metalo grupių. Beje, šitie turbūt buvo paskutiniai iš tokių ;-)

Warbringer kūryba atrodė nuobodi, paklausius prieš festivalį, tai nieko nesitikėjau. O jų koncertas buvo fantastiškai nuostabus. Pogintojai gražiai poginosi, o aš kažkodėl tingėjau pakratyt galvą, visai be reikalo.

Penktadienis:

Sanctimony lyg ir patiko, po to Paralytic rodė žvakių ir dar kažko ant scenos, kaip ir priklauso gerame dainuojamosios poezijos festivalyje. Honcho vokalistas buvo didelis ir apsirengęs baltu kostiumu, hipsteriai – stonerio mėgėjai – sakė, kad galų gale kažkas groja stonerį.

Scarab buvo defas. Labai patiko. Labai labai patiko. Noriu dar, eisiu į Nile, turėtų būti panašiai, taigi irgi apie Egiptą.

Blekeriai Kampfar (sako, labai neblogai atrodę) buvo iškeisti į Truckfighters, kurie buvo antra grupė per 4 metus, grojantys su Velnio akmens maikėmis. Pirma tokia grupė buvo Scarab. O tie Truckfighters visai nieko, absoliučiai ne metalas, labai daug šokinėjo ant scenos ir davė vaizdų. O prie publikos tūsinosi Muscat mergaitės su vestuvinėmis suknelėmis, kurios, pasirodo, yra labai tinkama apranga poginimui.

Penktadienį užbaigė Enforcer. Jie pavėlavo maždaug 30 metų. Visiški 80ies: aptemptos kelnės, džinsinės liemenės, grifkos, spiegiantis balsas. Pusė publika juokėsi, sakė „koks oldskūlas“, o kitą dieną klausinėjo „ar matėt tuos paskutinius gansenrouzus?“. Labai pralinksmino.

Šeštadienis:

Rytiniame koncerte nuėjau pažiūrėti į Ossastorium. Tikėjausi, kad gros kaip anksčiau, bet laikai keičiasi, Ossastorium muzika irgi. Sakyčiau, buvo post-kažkas. Taip viskas po truputį pradėjo eiti vis labiau link dainuojamosios poezijos.

Vakare pirmos grupės buvo tradiciškai praleistos mirkstant Rubikių ežere. Lake of Tears pradėjo nuobodžiai, bet pabaigoje pagrojo senų gabalų ir visai patiko. Užmečiau akį į Freaks on Floor, kurie po vakarykščių Truckfighterių atrodė per daug statiški, nei šokinėjo, nei ką. Alcest labai patiko, nors kažkada paklausius daugiau jų mp3, greitai atsibodo. Jie tariasi Alsė, taip sakė nuo scenos. Prancūzai gi visada žodžio pabaigoj bent kelių raidžių neskaito.

Aura Noir buvo 3se, ir bleką grojo taip pat, kaip pernykščiam Akmeny Inquisition. Tik pastarieji buvo dviese, reiškia, kad gerumas vienam žmogui buvo didesnis. Kadangi iš Inquisition koncerto išėjau miegot, tai nusprendžiau Aura Noir irgi nežiūrėti, nubėgau prie roko scenos.

Roko scenoje koncertavo Hexvessel, apibūdinti kaip psychedelic neofolk. Jie akivaizdžiai ne į tą festivalį pataikė: Mėnuo Juodaragis vyks pusantro mėnesio vėliau ir šiek tiek į šiaurės rytus nuo Anykščių. Bet atrodė gražiai.

Viską pabaigė Anathema. Jų dainos sukėlė daug įvairių minčių. Pavyzdžiui, vienu momentu pagalvojau, kad prie tokios muzikos labai tiktų lietus, ir po kelių minučių iš tiesų pradėjo lyti. Dar galvojau, kad reikia pirkti jų kompaktą Weather Systems ir bėgti prašyti autografo, bet po koncerto nebeturėjau jėgų. Anathema puikiai patvirtino neseniai moksliniame straipsnyje išdėstytas hipotezes apie koncertų gerumą: šią savaitę gausiai klausausi jų muzikos, kuri yra tvarkingai sudėta Groovesharke, o kai koncertuos kur nors netoli, vėl norėsiu į jų koncertą.

Taigi, manau, kad geras buvo festivalis, visiškai absoliučiai velniškas, nors ir be skandalų. Toks įspūdis, kad jis kasmet vis gerėja, todėl kitais metais vėl reikės važiuot. Tik norėtųsi, kad tada jau būtų ištaisytas vienas trūkumas, kurį teisingai pastebėjo Crazytė: kai vienoje scenoje vyksta pasiruošimas ir niekas nekoncertuoja, būtų malonu, kad kitoje scenoje vyktų koncertas.

Mokslinis straipsnis apie metalo koncertus, remiantis Megadeth pavyzdžiu

Metalistai labai mėgsta lankytis įvairių grupių koncertuose. Dažnai šie renginiai yra brangūs, ir dėl to lieka labai mažai pinigų alui bei stebimi kiti nemalonūs reiškiniai. Norint apskaičiuoti investicijų į koncerto bilietą atsipirkimą ir siekiant išsiaiškinti, ar kitą kartą daugiau valiutos skirti bilietui, ar pasilikti alui, jau įvykusio koncerto gerumui vertinti paprastai naudomi klasikiniai metodai: kaklo raumenų skausmas kitą dieną, galvos skausmas, bendras kūno nusilpimas dėl suvartoto alaus kiekio ir kt. Deja, paprastai šie metodai neatsižvelgia į tai, kaip pasirodė pati koncertuojanti grupė.

Šiame straipsnyje siūlomas labai paprastas ir efektyvus būdas įvertinti metalo koncerto, kuriame apsilankei, gerumą. Metodo esmė yra tokia: reikia stebėti, ar praėjus nedaug laiko, tarkime, maždaug savaitei po renginio, arba paieškai tos grupės muzikos ir klausaisi, arba ne.

Eksperimentiškai ištirtos įvairios variacijos. Pavyzdžiui, aš:

  • eidamas į Rotting Christ Vilniuje niūriais 2005 metais, žinojau tik grupės pavadinimą. Po to jie buvo tapę viena iš labiausiai klausomų grupių. Gyvenime pasitaikė ir daugiau tokių pavyzdžių, pavyzdžiui, Soulfly;
  • atvirkštinis variantas: prieš 2005 gruodžio 3 Vilniuje vykusį Judas Priest koncertą labai juos mėgau, gausiai klausiausi, bet po nuobodaus pavargusių senukų pasirodymo ilgą laiką ignoravau jų mp3 ir netgi kompaktus. Tas pats galioja W.A.S.P., kurių net dviejuose koncertuose teko apsilankyti;
  • aišku, kartais būna, kad koncertas neturi įtakos: Iron Maiden, Anathemos muziką mėgdavau ir prieš, ir po koncerto.

Paskutinis siūlomo metodo patikrinimas vyksta šiomis dienomis. Praėjusią savaitę Vilniuje koncertavo Megadeth. Po neįdomaus jų koncerto Metalmanijoje 2008 netgi svarsčiau, gal reikia neiti. Įsigijęs bilietą ir pažiūrėjęs prieš pat koncertą vaizdų Youtube, supratau, kad einant reikia tikėtis blogiausio. O buvo labai gerai: kaklo raumenys išjudinti, jautėsi tam tikras balso nuovargis, vadinasi, koncertas pavyko. Tiesa, frazė „pagrokit senų gabalų“ buvo labai aktuali, nes nauji Megadeth yra laaaabai nuobodūs…

O šiandien atsidariau Groovesharką, radau ten Megadeth ir su malonumu klausausi, netgi galvoju, kad prie progos reikia su tais nuobodžiais naujais albumais susipažinti. Oficialus patvirtinimas: Megadeth koncertas Vilniuje 2012 birželio 27 buvo geras.

Galiu papasakoti ir apie atvirkštinį variantą: tais rokavais 2005 metais pasižiūrėjęs į Kreator, juos mėgdavau, ir, aišku, ėjau į koncertą Vilniuje, po kurio Kreator praktiškai dingo iš mano plėjerio. Taigi, aiškiai parodyta, kad siūlomas metodas įvertinti metalo renginių gerumą puikiai veikia įvairiais atvejais.

Vertėjų cheminis išsilavinimas?

Vasario mėnesį mane iš blogosios pusės nustebino dvi vertimo klaidos intelektualiuose, netgi sakyčiau, rašančiuose mokslinėmis temomis, žurnaluose.

Visų pirma, lietuviškame National Geografic, garsėjančiame labai gerais vertimais, nuotraukos aprašyme buvo parašyta, kaip iš druskos (natrio chlorido) yra išskiriamas chlorinas. Angliškai chlorine – lietuviškai chloras. Na, tarkim, pasitaiko.

Tačiau klaida to paties mėnesio Iliustruotame moksle jau trenkė į galvą rimtai. Antra klaida iš chemijos per mėnesį? Na, prieš kelis metus šis žurnalas garsėjo itin prastais vertimais, bet po to labai pasitaisė. Bet rašydami apie kraujo grupes, vertėjai ląstelės membranoje atrado anglies hidrato. Skaičiau vėlai vakare, tai nesupratau bajerio, pradėjau galvoti įvairius dalykus, ko ten mokslininkai galėjo rasti, ir kaip galėtų atrodyti anglies hidrato molekulė. Toliau skaitant viskas paaiškėjo. Taigi kraujo grupės skiriasi tuo, kad prie membraninio baltymo prijungiamos skirtingos angliavandenių molekulės, o angliavandenis (arba cukrus) kitomis kalbomis skamba labai panašiai į anglies hidratą (angliškai carbohydrate, vokiškai Kohlenhydrate, daniškai Kulhydrat). Tai jau jo… Susinervinau ir nuėjau miegot.

Kitą dieną pradėjau apie šituos dalykus galvoti:

  1. Galbūt aš pastebiu klaidas iš chemijos ir biochemijos dėl to, kad esu išsilavinęs šioje srityje, o straipsniuose apie fiziką, astronomiją ir kitus dalykus tokių klaidų nematau?
  2. O gal chemija yra nuskriaustas mokslas, niekas net nebando jo pramokti ir dėl to vertimuose pasitaiko daugiau klaidų?
  3. Tai gal tada reikia visuomenę kaip nors šviesti ir lavinti, pavyzdžiui, atidarant blogą, kuriame būtų rašoma apie chemiją?

O su chemija susijusių įdomybių internete daug. Pavyzdžiui, buvo plačiai aprašytas atvejis, kai “rado” bakterijas, kurios naudoja arseną DNR karkase vietoj fosforo. Ši tema labai susijusi su chemija – arsenatai nestabilūs vandenyje ir tuo skiriasi nuo fosfatų. Šokiruoti anglakalbiai chemikai savo bloguose paanalizavo straipsnį išsamiau ir rado jame klaidų. Deja, informacija apie netikslumus lietuviakalbio interneto nepasiekė – sausio Iliustruotojo mokslo redaktoriaus skiltis, tikėtina, būtų buvusi kitokia :-)

Internete gausu ir kitų įdomybių, susijusių su chemija. Pavyzdžiui, pasinaudodami žaidimų kompiuterių dalimis, žmonės padarė aparatą, skirtą ekrane vartyti baltymų molekulėms:

Taigi. Bet tada pagalvojau, kad aš vienas tikrai nesugebėčiau rasti ir aprašyti pakankamai įdomybių apie chemiją, ir kad reikia bendraautorių, o jų rasti sunku, ir nuėjau miegot. Na, bet jei kas nors norėtumėte ir galėtumėte rašyti blogą apie chemiją (plačiausia įmanoma šio žodžio prasme), tai nesislėpkite ;-)

Metalas ir klavišiniai instrumentai koncerte

Penktadienį Vilniuje vyko koncertas Trejos Šešerios, kuriame koncertavo visokio keisto metalo grupės. Senokai buvau panašiame renginyje, tai nusprendžiau nueiti pasikultūrinti. Nenustebau, kai sutikti pažįstami paklausė “Ką tu čia veiki?” :-)

Taigi. Pirmąją grupę sėkmingai praleidau pavėluodamas. Antrieji – latviai Frailty. Kai girdėjau per radiją, tai buvo kažkaip nelabai, bet gyvai patiko, nors ir doomas. Pagrindinės žvaigždės buvo anglai Fen. Galvojau, kad reikia nusipirkt kompaktą, tai gal kada ir nusipirksiu, tikrai žavinga muzika: gražus švelnus rokas įsiterpia į tokio, sakyčiau, piktoko metalo kūrinius. Visiems rekomenduoju.

Vienas iš įspūdingų momentų buvo jau seniai negirdėti nesuvaidinti pakartojimai – kai publika tikrai norėjo išgirsti dar, o muzikantai laužėsi: “Ėėė jūs norite dar? Bet mūsų visi kūriniai po 10 minučių, jau vėlus vakaras, ar jūs tikrai iškentėsite dar 10 minučių?” Šioje vietoje, deja, matėsi daug išeidinėjančios publikos, žmonės aiškiai bandė spėti į paskutinius viešojo transporto reisus…

Bet aš ne apie tai. Klausantis metalo man visada iškyla tas pats klausimas: o kam ten reikalingi klavišiniai instrumentai? Nu, pastato ant scenos sintezatorių, prie jo graži mergaitė arba gražus berniukas, matosi, kad groja, bet nieko nesigirdi… O jei fone tyliai girdisi, tai panašu, kad nedarytų jokios įtakos bendram skambesiui net jei būtų garsiau… Gal kas galite atskleisti šį faktą?

Nemesk takelio dėl kelio

Šeštadienį ryte pasiskaitėm apie tai, kad šių metų Mėnuo Juodaragis yra labai artimas gamtai, t.y. vyksta už 3 kilometrų nuo automobilių parkavimo vietos, palapinės statomos šabakštyne nepatogiai, o dar orų prognozė žadėjo lietų… Kadangi komforto ten žadama nebuvo, tai labai pasidžiaugėme, kad šiemet nevažiavom. O ta proga, kad savaitgalis, nusprendėme pakeliauti po Vilniaus apylinkes. Į Dieveniškes, kur turėtų būti įdomu, nenuvykome dėl pamiršto asmens dokumento, bet apžiūrėjome sugriuvusį Merkinės (Pavlovo) dvarą. Įdomi vieta, rekomenduojama važinėjant ten pakeliui užsukti, o lietus tik padidina visų tų griuvėsių įspūdingumą.

Sekmadienį Rūtaisa pasiūlė, kad reikia pažiūrėti į Skališkių uolą prie Raudondvario, už Nemenčinės. Sėkmingai nuvažiavome į priekį, nors tik pasukus nuo pagrindinio kelio, įvyko aukščiau pateiktame linke minimas persikėlimas į kitus laikus: keliukai siauri, duobėti, žmonės kažkur dingę. Už Raudondvario per mišką nuvažiavome į Liucionis, kurie yra visiškas senas kaimas, nors visai šalia Vilniaus. Ten šiaip taip radome kur palikti mašiną, ir išėjome žiūrėti uolos. Prie uolos radome Marijos kultą, visokių žvakučių ir paveiksliukų, ir nusprendėme paeiti šiek tiek toliau palei Nerį, nu tipo ten gražu :-) O atgal grįžti turėjo būti geras kelias ne per dilgėlynus.

Perlipę ir persikėlę vaikus per kelias užvartas, aišku, nenorėjome pasukti atgal, ir toliau žygiavome. Pietus buvom pamiršę pavalgyti, maisto ir vandens nepasiėmėm, nes išėjom trumpam. Kai pradėjome galvoti apie apsisukimą, sutikome vietinių tuteišių pensininkų, kurie pasakė, tai jo, žinoma, ten yra toliau stovyklavietė ir kelias į kaimą irgi yra ten viršuje. Truputį paėję radom stovyklavietę ir kelią, kylantį į kalną. Deja, tik užlipus ant kalno jis pasibaigė, ir teko grįžti į paupį, o šioje vietoje batareikos visai pasibaigė ir organizmas piktokai priminė, kad reikia valgyti pietus.

Pažingsianvę dar kokį kilometrą palei Nerį, radome kitą keliuką, ir pradėjome eiti juo. Už kelių šimtų metrų teko apsigalvot, nes kelias ėjo visiškai į priešingą pusę, nei mūsų palikta mašina. Šioje vietoje teko pripažinti, kad geriau grįžti tuo pačiu keliu, nebandant galimybės klaidžioti Lietuvoje ilgiau nei tris dienas. Patraukėm link upės ir tada per visus dilgėlynus ir užvartas atgal, nešdami kinderius. Paupy sutikom tuos pačius pensininkus, kurie dabar jau sakė, a, nu jo, Liuciany, nu, yra kelias, aš tai žinau, bet jūs jo nerasit. Sėkmingai grįžome atgal, susėdome į mašiną ir parvažiavome namo. Didžiai džiaugiamės išsibuškraftinę asmeninį šiknaragį.

O jūs, kolegos, galite komentaruose arba gyvai paduoti įspūdžių iš to tikrojo Šiknaragio. Ar labai baisu buvo?

Nešantys audrą užsieniečiai ir lietuviai

Praėjusią savaitę po ilgos pertraukos apsilankiau net dviejuose metalo koncertuose.

U.D.O.Accept vokalistas, jau truputį matytas kažkada Metalmanijoje, tada pusvalandžio su trupučiu neužteko. Vilniuje jis grojo daugiau nei 2 valandas. Kadangi prieš kelis metus namuose grodavo vien tik Accept ir U.D.O., tai buvo privaloma ir visai malonu prisiminti tuos laikus. Nuskambėjo visi žymiausi Accept kūriniai: vos pagalvojus, kad galėtų pagroti I’m a Rebel, jis ir buvo sugrotas, tas pats ir su Fast as a Shark ir kitais. Pačioje pabaigoje buvo ir viena man iki šiol negirdėta Accept daina, vadinasi, teks lopyti išsilavinimo spragas ir išsamiai susipažinti su šios puikios grupės kūryba.

Kadangi U.D.O. koncertas patiko, savaitgalį buvo pajamtas renginukas “Nešantys audrą” su Aistvara, Thundertale ir Soul Stealer. Vėlavo kaip tikras metalo koncertas :-) Aistvara iš pirmo žvilgsnio pasirodė tiesiog Žalvarinio klonas, bet paskui visai patiko. Mergaitės gražiai dainavo, nors ir matėsi, kad labai jaudinasi, berniukai gražiai grojo, ateityje viskas turėtų būti dar geriau. Nors…

Metalo grupes galima suskirstyti į dvi kategorijas: vienos progresuoja, o kitos regresuoja. Thundertale ir Soul Stealer paskutinį kartą buvau matęs prieš daugiau nei 4 metus, 2005aisiais. Tada abi buvo pradedančios ir labai perspektyvios heavy metal grupės. Thundertale grojo gerą powerį ir patiko labiau už Soul Stealer, kurių muzika pasirodė kažkokia chaotiška ir gana nuobodi. Per pastaruosius kelis metus grupės išleido albumų, spėjo pasirodyti telike, daug koncertavo ir visaip kitaip darė karjerą, todėl buvo smalsu pamatyti, kas iš to išėjo.

Pirmieji pasirodė Soul Stealer. Skambėjo labai maloniai, Rūtaisa netgi už kelis gabalus atleido Jeronimui Miliui undergroundo išdavimą ir vaidenimąsi žydruosiuose ekranuose. Jų pasirodymą baigėme apsilankymu Ledo tako kioskelyje ir kompakto įsigijimu, kuris vėliau puikiai susiklausė namuose. Tikimės, kad ir dar kartą susiklausys. O Thundertale… Nors grupė tapo visokia idėjine patriotine, deja, nauji jų kūriniai nevežė. Maloniai skambėjo tik tos senos pirmojo albumo dainos. Gaila, bet panašu, kad Lietuva prarado tokią perspektyvią powerio komandą…

Bendras rezultatas: pagal patinkamumą šios dvi grupės susikeitė vietomis, o į koncertus Mulen Ruže reikėtų eiti gal dažniau, ar ką? Beje, jų puikus tekstinis tinklapis, man patinka, greitai kraunasi ir labai idėjiška, kaip šiems laikams.

Iliustracija: vienas iš tų senų gerų Thundertale gabalų:

Iliustracija 2: Soul Stealer groja akustiškai per radiją:

Vestuvės: kaip reikia daryti

Aną savaitgalį buvom liudininkai draugų vestuvėse. Šiek tiek nedaug teko prisidėt ir prie organizavimo. Tūsas buvo geras, bet kažkodėl vėlai vakare, baigiantis oficialiajai šventės daliai, jaunieji mums sakė “ačiū, kad padėjote mums visa tai ištverti”. Mes patys po savų vestuvių jau žinome, ką reikia daryti, norint išvengti įvairių organizacinių ir kitų nesklandumų, tuo pačiu sutaupant krūvą pinigų. Akivaizdu, kad reikia šia informacija pasidalinti su kitais.

Taigi, idealių vestuvių sąmata tokia:

  • 20 Lt – santuokos liudijimo išdavimas zagse pagal neiškilmingą ceremoniją.
  • 10 Lt – transportas. Išeina 4 talonėliai po 2,5 Lt jauniesiems ir liudininkams, bet automobiliu važiuoti būtų pigiau – jūsų teisė rinktis.
  • 20 Lt – 4 alaus kabake netoli zagso, irgi jauniesiems ir liudininkams. Dabar alus gali būti pabrangęs, tai reikėtų turėti šiek tiek litų papildomai.

Iš viso 50-60 Lt. Rezultatas tas pats – duos santuokos liudijimą ir anketose prie šeimyninės padėties reikės rašyti “vedęs/ištekėjusi”. Problemų sumažėja gerokai, nes tėvai, kurie nori didelio, brangaus ir iškilmingo tūso, apie viską sužino tik po fakto. Tuo pačiu, žinoma, susidaro ir nedidelė problema, kad giminės gali būti kurį laiką nepatenkinti, bet juk jie vis tiek nieko negali pakeisti…

Kiek žinai senų roko grupių?

Žinojau tokią grupę Free. Iš pažiūrėtų klipų patiko šitas, bet ten netoli yra ir kitų gerų. Čia dainuoja tas pats bičas, kuris dabar visas žilas koncertuoja su grupės Queen likučiais – Paul Rodgers.

Tiesa, viskas prasidėjo nuo Bruce Dickinson atliekamos “All the Young Dudes”, jei kam įdomu :-) O jei pasinešimas ant senoviško roko tęsis, tai gal bus ir dar panašių postų.

Asmens tapatybės kortelė mažiau nei šešiais žingsniais

Adis ir pats sako, kad jo instrukcija apie paso darymą paseno. Dabar ten viskas paprasčiau – buvau šią savaitę, užsisakiau asmens tapatybės kortelę, sakė, iki rugsėjo pradžios padarys.

Taigi, paskaičiau patarimus ir dar kažkokią informaciją internete, netgi nusifotografavau ir nusprendžiau, kad kadangi mano pasas baigia galioti, o naujo dokumento man reikia greitai, tai telefonu nesiregistruosiu. Nuvažiavau iki Naugarduko 100, automobilį priparkuoti ten yra pakankamai vietos.

Tik įėjus pro duris, žmonių skaičius gąsdino. Pasiėmiau numeriuką ir šalia iš karto sumokėjau už kortelės gaminimą. Migracijos tarnyboje mokėti už dokumentus galima tik banko kortele, tokiu atveju neimamas joks komisinis mokestis ir šiaip yra paprasčiau. Norint atsiskaityti grynais, tenka atstovėti papildomą eilę šalia esančiame banke, arba mokėti iš anksto kitur – tam reikia susirasti mokesčių dydį, įmokų kodus ir pan.

Eilėje prasėdėjau beveik valandą, kadangi buvau pasiėmęs skaitalo, tai laikas neprailgo. Jokio prašymo pildyti nereikėjo. Nuotrauką galima turėti savo, galima nemokamai nusifotografuoti gudriais ten pastatytais aparatais, kurie dar ir paima pirštų antspaudus, ir pasirašyti reikia ant jų ekraniuko. Viskas įskaičiuota į kainą :-) Paskui tiesiog padavė užpildytą prašymą, ant kurio pasirašiau, ir tada liepė laukti, kol pagamins kortelę. Pagaminimo faktą galima tikrinti internete.

Tiesa, darant pasą reikalavimai gali šiek tiek skirtis. Kadangi aš nesiruošiu niekur keliauti, tai paso darymas buvo atidėtas kitam kartui.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos