Skip to content

Pažink gimtąjį kraštą!

Jau seniai galvoju, kad reikia pareklamuoti draugų organizuojamą tinklaraštinį žaidimą Kur tai yra? Taigi. Einate į kur.stent.lt arba kur.tai.lt, ten kasdien pateikiama nauja nuotrauka. Reikia tiesiog pasakyti, kurioje vietoje tai nufotografuota. Galima ne tik spėlioti, bet ir siųsti gamemasteriams gražias savo darytas nuotraukas. Prieš žaidžiant, žinoma, pravartu paskaityti taisykles ;-)

Taip pat drįsčiau pastebėti, kad realiame gyvenime žaidžiamas žaidimas „Pažink gimtąjį kraštą“ šiek tiek padeda šiame internetiniame žaidime.

Baigdamas reklamą norėčiau pateikti klausimą iš karto su apytiksliu atsakymu:



Ir, žinoma, ačiū Jago, naz ir Adžiui (taip pat tiems, kas dar ten slepiasi prie organizatorių) už puikią kasdieninę pramogą.

Roko koncertas už pusę pliuso

Praėjusį penktadienį Rygoje koncertavo roko klasikų Queen koverių grupė Queen + Paul Rogers. Joje yra netgi 2 tikri Queen nariai Brian May ir Roger Taylor. Su kolega, kuris taip pat yra didelis Queen fanas, nusprendėme papankuoti ir likus kelioms valandoms iki koncerto šiaip ne taip per kamščius išvažiavome į Rygą. Ten palikome automobilį pirmoje pasitaikiusioje gatvėje pakeliui link arenos ir nubėgome toliau pėsčiomis – į salę įėjome prieš pat muzikantams pasirodant scenoje.

Važiuojant į Rygą buvo baisu, kad pakliūsiu į koncertą, kuriame bus grojami tik žymiausi kūriniai ir nieko įdomesnio. Gerai, kad taip neatsitiko. Šį renginį užskaitome kaip tikrą roko koncertą.

Pradžia nepasirodė įspūdinga matyt dėl to, kad grūdomės minioje netoli durų. Paskui pavyko prasiveržti į priekį, kur buvo daugiau laisvos vietos ir galimybių sukaupti dėmesį į tai, kas vyksta ant scenos. O ten… Pradžioje atlikę privalomą programą (One Vision, Tie Your Mother Down, Fat Bottomed Girls, Another One Bites The Dust, I Want to Break Free ir pan.), viduryje muzikantai grojo įdomesnius gabalus. Po Love of my Life, kurią kartu su Brian’u May’um dainavo visa publika, ta pati publika nemaloniai nustebino, kai nemokėjo ’39 žodžių… Roger Taylor maloniai nustebino su I’m in Love with my Car ir falcetu dainuodamas Say It’s Not True, Brian May atliko Bijou ir Last Horizon iš savo solinio repertuaro. Dar buvo keletas ankstesnių Paul Rogers grupių kūrinių (vieną iš jų būgnais grojo Latvijos premjeras), keletas kūrinių iš naujausio albumo (vienas iš jų labai neblogas). Pabaigoje buvo grįžta prie privalomosios programos (Radio Ga Ga*, Crazy Litthe Thing Called Love, The Show Must Go On, We Will Rock You, Bohemian Rhapsody, We Are The Champions ir kt.). Savaime aišku, bent kelis kartus buvo atiduota pagarba Fredžiui, paleidžiant įrašą su jo balsu ir rodant atitinkamus vaizdus ekrane.

Geriausias koncerto bajeris:

May: I think, there are people from Latvia…

Publika: uuuuu!

May: I think, there are also people from Estonia…

Publika: UUUUU!!! (kokius 5 kartus garsiau).

Tada dar klausė, ar yra žmonių iš Lietuvos, atsakėm teigiamai, stengėmės kuo garsiau :-)

Apibendrinant: pusė pliuso uždėta (iki pilno trūksta kartu su May ir Taylor grojančio bosisto John Deacon), aplankytas geras ir tikras roko koncertas (su klavišistais, grojančiais koja ir kitais privalumais). Blogas įgarsinimas… momentais matėsi, kad žmogus dainuoja, bet nesigirdėjo, ką… Užtat buvo labai gražus apšvietimas.

Vaizdai Youtube (iš koncerto Charkove, bet Rygoj buvo labai panašiai):

Čia tas, kurio žodžių Latvijoje žmonės nemokėjo dar labiau, nei Ukrainoje. Žiūrėkit ir mokykitės ;-)

O čia tas geras iš naujo albumo (beje, ar susiję faktai, kad Brian May neseniai apsigynė disertaciją iš astronomijos ir albumas vadinasi The Cosmos Rocks?):

__________________

* Pirmą kartą buvau koncerte, kur grojo Queen kūrinius ir publika žinojo, kaip reikia ploti per Radio Ga Ga (klipas treniravimuisi čia).

"This freak show is the best in town…"

Sekmadienį buvome kultūringame toose, visai ne studentiškoje piankėje – ėjome į teatrą. Rusų dramos teatre koncertavo The Tiger Lillies. Renginyje buvo gausu pornografijos, zoofilijos, satanizmo ir kitokio freak show. Ne tik dainavo – davė ir vaizdų. Puikus koncertas! O pats geriausias dalykas šiame koncerte buvo tai, kad antrojoje dalyje artistai pradėjo klausinėti, kokius kūrinius norėtume išgirsti. Kai kuriuos iš jų jie aiškiai būtų groję taip ar taip, tačiau kiti buvo atlikti specialiai pageidaujant publikai.

Tik va iškilo klausimas, ką galvoja tėvai, kurie į tokį N-14 koncertą ima netinkamo amžiaus vaikus?

Savaime aišku, Beno pramogas bei į kultūringą renginį atsivestus draugus irgi užskaitome. Dėl to, specialiai kolegoms, į sveikatą:

Beje, kadangi šiom dienom tame pačiame teatre rodomo tų pačių autorių spektaklio pamatyti nepavyks, tikiuosi išgirsti gausius atsiliepimus iš mačiusių ;-)

Po savaitgalio…

…vis dar bandome atsigauti, o jau ir kitas artėja…

Praeitą savaitgalį netyčia apsilankėme poroje Sostinės dienų koncertų Katedros aikštėje. Viename grojo Bix ir ispanai Ojos de Brujo, kurių klipą, pasirodo, tą pačią dieną žiūrėjau pas Lucy, kitame – Keistuolių Brėmeno muzikantai ir Antis. Pirmajame koncerte šeštadienį iškentėjome vidutiniškai po 2,5 kiekvienos grupės gabalo – daug kartų matyti Bix neužvežė, dėl to nuėjome pasivaikščioti po Tilto gatvę, o ispanai klipe klausėsi geriau nei gyvai, tai nusprendėme, kad vaikams laikas miegot ir nuvažiavom namo.

Sekmadienį į koncertą labai vėlavome, gal kažką ir praleidome. Brėmeno muzikantai visgi nepagrojo esminio spektaklio gabalo apie Kauną, kas būtų savotiškai tikę festivalio „Sostinės dienos“ kontekste, bet šiaip pasirodė labai gerai ir visiems patiko. Antis sugrojo beveik visą savo naujausią albumą, o po to keletą žinomų (skaityti: nugrotų ir atsibodusių) senų kūrinių, kurių klausėmės jau eidami namo. Manau, kad geriau jie būtų sugroję daugiau ir įvairesnių senų dainų, bet…

Apskritai per keletą metų, kai dėl įvairių aplinkybių nesilankiau Vilniuje Katedros aikštėje vykstančiuose koncertuose, renginiai truputį patobulėjo. Visų pirma, panašu, kad visi grojo gyvai (nors lyg ir anksčiau Sostinės dienose koncertuodavo nefonograminės grupės?), ir šiaip atmosfera buvo visai nieko. Bet keletas esminių trūkumų išliko:

  • Sekmadienį eidami į koncertą stebėjome per kelias dienas susikaupusias šiukšlių krūvas. Jos tikriausiai buvo išvežamos pagal įprastą grafiką, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad šiukšlintojų buvo gal 10 kartų daugiau nei visada…
  • Labai savotiškai buvo sprendžiamas tualetų klausimas: vietoj to, kad ten, kur visi eina myžti ant Katedros, būtų pastatyti tualetai, vaikščiojo policininkai ir pakavo sisiojančius. Gerai, kad Hamsterio nesupakavo…
  • Privaloma koncerto pabaiga 23 valandą… Tarkime, kad taip reikia, bet tada planuojant renginio pabaigą 22 valandą liks laiko įvairiems nesklandumams. Aišku, reikėtų pradėti valanda anksčiau, bet man atrodo, kad taip būtų patogiau, nes…
  • …žmonės kalba, kad po koncerto važiavo įprastiniai trumpi autobusai pagal kasdieninį grafiką. Taip, kai nevyksta renginiai, vakare jais nelabai kas važiuoja. Bet giminės džiaugėsi, kad gyvena centre, sakė, kitaip nebūtų grįžę – į autobusus žmonės netilpo… Mes, savo ruožtu, džiaugėmės, kad turime šiokį tokį automobilį.
  • Neesminis priekaištas – būtų faina tokiame koncerte pamatyti lietuvišką roko grupę, bet ne Bix ;-)

O niekaip negalime atsigauti todėl, kad Tuzia pasigavo kažkokį virusą, gal čia ir buvimas su minia koncerte kaltas, gal dar kas… Tikimės, kad visks bus gerai, o tuo pačiu manome, kad ateityje Vilniaus renginiuose neliks visų šitų trūkumų.

Paskutinės minutės genijai

Taip jau išėjo, kad tenka dirbti su žmonėmis, kurie mėgsta viską daryti paskutinę minutę. Aš mokykloje irgi taip elgiausi, bet pasirodo, kad yra už mane gerokai baisesnių atvejų. O matyt siaubingiausia yra tada, kai tenka dalintis tą patį darbą su ekstremaliu paskutinės minutės genijumi. Taip man ir atsitiko.

Mano doktorantūriniai darbai kartais yra pristatomi kokioje nors konferencijoje. Šį pavasarį paskutinę dieną prieš konferenciją iš darbo išėjau 3 valandą nakties, išeidami dar palikome vieną bičą dirbantį. Per vasarą su šituo pačiu asmeniu turėjome paruošti pranešimą į kitą konferenciją. Aš susirūpinau dar birželio mėnesį, pradėjau kažką ta tema daryti. Nors visų suplanuotų darbų įgyvendinti nepasisekė, turėjau pakankamai rezultatų. Kolega užsiėmė kitais reikalais ir bendru projektu susirūpino likus kelioms savaitėms, o tas kelias savaites vis dar turėdavo svarbesnių darbų… Kai sužinojau, kad šis penktadienis yra nedarbo diena, šiek tiek nusiminiau, nes maniau, kad nespėsim ir vis tiek teks ateiti į darbą.

Trečiadienį vakare stebėjau kolegą buku žvilgsniu žiūrintį į ekraną ir bandantį pamatyti, kodėl taip nesiseka. Tuo pačiu metu kitame kompe jis, žinoma, užsiėmė kažkokiais darbais iš kitos operos. Galų gale pasirodė, kad ne viskas taip blogai, ir kad liko tik pagaminti pranešimą konferencijai – ketvirtadienį tikėjausi iš darbo išeiti apie 18-19 val. Nė velnio. Apie 19 valandą ketvirtadienį dar net nebuvome pradėję… O kai paskui vidurnaktį kolegą pramušė įkvėpimas, pradėjo darytis visai baisu… Taip ir palikau jį pabaigti viską apie 4 valandą ryto.

Jei penktadienis būtų buvusi darbo diena, tai matyt darbas būtų daromas viena naktimi vėliau. Aišku, apie kokią nors kokybę ar išliekamąją vertę čia šnekėti neverta – geriausiu atveju rezultatai gražiai atrodo. Bet blogiausias dalykas yra tai, kad šitie žmonės tomis paskutinėmis minutėmis matyt neįsivaizduoja, kad jų bendradarbiai turi ir kitų užsiėmimų, nei kad laukti pergalingos pabaigos.

Ir, žinoma, man dabar labai įdomu, kaip bus prieš kitą konferenciją? Nesinorėtų pagal dabartinę progresiją užstrigti ofise iki 5 valandos ryto su kuriuo nors iš paskutinės minutės genijų…

Hamster version 1.2 released

Praėjusį savaitgalį apturėjom visokių progų pastebėti, kaip greitai bėga laikas ir senstam jau net ne mes, bet mūsų vaikai (mes patys tuo tarpu kol kas išliekame jauni), o susirinkę svečiai pasinaudojo galimybėmis padėti pastatyti kinderiams minėta proga padovanotas sūpynes arba tiesiog pažiūrėti į dirbančius žmones. Bet aš ne apie tai…

Taigi, komentaruose gavau klausimą, į kurį pabandysiu čia atsakyti – Zaulia teiravosi, kaip yra numeruojami kinderiai. Viskas čia paprasta. Numeracijos sistemą pasiūlėme mes patys, o patobulino Jurgis aka Dievas. Panagrinėkime kaip pavyzdį kinderį Nr. 1, kodiniu pavadinimu IM. Savaitgalį ji tapo Hamsteriu 1.2. Pirmasis skaičius tiesiog atitinka eilės numerį. Antrasis skaičius sako, kokio amžiaus kinderis – šiuo atveju IM iš versijos 1.1 tapo versija 1.2, o atitinkamai versija 2.1 bus išleista kitais metais pavasarį.

Maždaug šitaip. Visiems rekomenduojame įsigyti kinderių ir leidžiame naudoti šią numeracijos sistemą.

Regresyvioji pusė

Pernai pabuvojom visai pusė velnio openair’e – BalticProgFest. Gera muzika, skanus alus, mažai žmonių, faina. Nusprendėme suvartoti šį reikalą ir antrą kartą, o kadangi penktadienį nuvažiuot neišėjo, tai sudalyvavom tik pusėje festivalio šeštadienį.

Pradėkime nuo to, kad šio renginio organizatoriams dėl kažkokių priežasčių nesiseka – šiemet jie negavo leidimo prekiauti maistu, dėl to prieš festivalį teko prisipirkt valgomų ir geriamų nesąmonių dar Vilniuje. O pirmas įspūdis renginio vietoje buvo tai, kad tik atvažiavus garsiau nei nuo scenos grojo kažkokie DJ iš palapinės. Gal ir reikalingas koks nors dalykas, kuriame nenorinčius klausytis koncerto linksmina magnetofonas, bet juk jis neturėtų triukšmauti garsiau, nei pagrindinė scena? Nervino siaubingai, o sutikti pažįstami pasakojo, kad jie taip groja visą laiką dieną ir naktį. Paskui kažkas tuos DJus užtildė, tada atmosfera pasidarė iš karto gerokai malonesnė.

Kas čia dar? Labai nepasisekė su orais – buvo siaubingai karšta. Taip pat pasirodo, kad su visiškai mažais kinderiais į openairus važiuoti neapsimoka, dėl to šiemet matyt neteks daugiau niekur nusigauti. Hamsteris 1.1 tūsinosi ir šėlo, bet Hamsteriui 2.0 aiškiai nelabai patiko. Buvo ir smagių momentų, kai gavau sms „IM miega, o A apsikakojo, ką dabar su ja daryt?“ :-)

Muzika? Padoriai girdėjau tik 3 grupes. Lenkai Indukti, matyti tik iš toli, davė visai šiokio tokio metalo. Final Conflict patiko, sukėlė tokį įspūdį, kad openairas yra durnas reikalas – visą dieną klausaisi lievos muzikos tam, kad vakare pamatytum vieną ar dvi geras grupes. Dar susidarė įspūdukas, kad visi tie britai nori būti panašūs į Pink Floyd. Per juos vos neišvažiavom namo, nes kinderiai buvo pradėję sakyt, kad jiems atsibodo. Bet neišvažiavom ir dar pamatėm Delirium. Nė velnio jie nepanašūs į Jethro Tull (nors taip pasakojo rūškanas renginio vedėjas), išskyrus tai, kad irgi groja fleita. Tiesa, panašūs tais momentais, kai groja Jethro Tull gabalus. Ir dar jų tas žymusis gabalas „Jesahel“, su kuriuo laimėjo kažkokį konkursą, labai skiriasi nuo visko kitko, ką jie grojo, ir yra gerokai popsovesnis.

Paskutinis įspūdis iš viso šito reikalo yra tai, kad dabar vis dar jaučiuosi, lyg savaitgalį būčiau ne ilsėjęsis openaire, o sunkiai sportavęs :-) Ir įdomu, ar bus trečias Progfestas? Žmonių šiemet nebuvo daugiau, nei pernai, tai organizatoriai matyt vėl patyrė nuostolių. Iš karto naktį Rūtaisa sakė, kad jei ir bus festivalis, kitais metais nevažiuosim, nes šiemet lieva organizacija jai nepatiko. Man irgi norėtųsi, kad viskas būtų gerokai geriau, nes šiemet buvo daug mažiau teigiamų įspūdžių, nei pernai… Regresuoja progresyvūs fesivaliai, ar ką?

Masinių atostogų nauda

Pas mus darbe dabar masinės atostogos, ofise likom trise ar keturiese. Pirmadienį atėjau į darbą anksčiau, visur tylu, ramu, sėdi virtuvėj bendradarbis, skaito žurnalą. Kažkurią dieną aš išjungiau ausines ir klausiausi muzikos per kolonėles. Dar vienas bendradarbis į darbą ateina bent pirmą valandą dienos. Jokių marazmatiškų korporacinių žaidimų. Apskritai, nei dirbti, nei tinginiauti niekas netrukdo. Taip netgi darbai po truputį į priekį juda.

Kitas korporacinis atsitikimas, irgi susijęs su masinėmis atostogomis, yra ne toks džiaugsmingas. Truputį gavosi užmesti akį į vieno dabar atostogaujančio bendradarbio darbus. Tas bičas pas mus darbe garsėja geiminimu darbo vietoje ir bele kokiu darbo vengimu. Susinervijau, pažiūrėjęs, kokia pas jį netvarka – nu blin, aš irgi esu baisus tinginys, bet prijaučiu vieno Protmušio komandos draugo požiūriui „mes kai dirbam, tai dirbam gerai, tik gaila, kad retai prisiverčiam dirbti“. Jei žmonės iš karto viską darytų kokybiškai, gyventi būtų daug paprasčiau. Ir gerai, kad tas geiminantis bendradarbis atostogauja, būčiau labai apibaręs, kol jis grįš, apsiraminsiu, o tada apibarsiu konkrečiai ir dalykiškai.

Automobilizmas ir sapnas

Vėl įsivyravo tyla eteryje, o yra bent viena aktuali naujiena ir Zaulios stiliumi galima aprašyti įdomų šio ryto sapną.

Taigi, cituojant Radioshow, kai vairuoji silkę, džiaugiasi šeima, kai vairuoji bulką, meilinas pana. Nors ir nelabai norėjom, bet visgi įsigijom kokią tai seną baltą Audi 80. Visiškai nebuvo ko pirkti už tiek nedaug pinigų, kiek mes buvom pasiryžę paskirti automobilio pirkimui. Norėjau kokios paprastos mašinėlės tipo Honda Civic, bet jie būdavo arba surūdiję ir kitaip supuvę, arba iš karto parduodami.

Ieškoti automobilio pagal skelbimus užkniso. Į pabaigą pradėjo formuotis refleksas „ai, dar neperkam, rytoj pažiūrėsim, gal bus kas geresnio“, todėl galų gale nusipirkom kažkokią Audinę, už kurią gal netgi truputį permokėjom. Naujasis mašinukas važiuoja lyg ir neblogai, bet vis tiek dabar apsigyvens autoservisuose, kol pasidarys pakenčiamai tvarkingas – kaip sakoma, gerų mašinų nepardavinėja, jomis važinėjasi, o kai reikia ką nors remontuoti, tada jau parduoda.

Truputį gaila, kad teks išmesti Ford’ą, kurio apačia kiaurai prarūdijo ir dėl to jis nelabai tinkamas važiavimui. Visgi, pirmas šeimos narys, atsiradęs dar tada, kai Hamsteris dar tik ruošėsi gimti… Na, bet ką padarysi, bandysim parduoti už brangiai ir taip sukompensuot naujo mašinuko remonto išlaidas. Jei kas nori pirkti, rašykit komentarą, susisieksiu – mėlynas Ford Escort, 1996 metų, universalas, visi privalumai, važiuoja normaliai, tik surūdijęs.

O sapnas tai buvo toks: šiandien turėjau keltis 7 valandą ryto. Išjungiau žadintuvą dar daugiau ar mažiau miegodamas, ir tada sapnuoju, kad sutinku prie savo darbo Adį, kuris klausia, kaip gyvenimas, pats skųsdamasis, kad neišsimiegojo. Aš jam sakau, kad irgi neišsimiegojau, ir šitoj vietoj staiga suprantu, kad dar miegu ir seniai laikas keltis. Pabudęs staigiai žiūriu į laikrodį ir matau, kad pusė aštuonių, tai gerai, kad dar nedaug pramiegojau :-)

Internetinis radijo atradimas

Aną savaitę pastebėjau prikolną lietuvišką puslapį metalo gerbėjams (nors egzistuoja jis jau gana seniai). O prasidėjo viskas kažkada, kai paklausiau Lucy, gal galėtų rekomenduoti muzikos, panašios į latvius Heaven Grey – man tiesiog labai patiko reprezentatyvus jų kūrinys „Upe“. Tai praeitą savaitę prisiruošiau ko nors iš rekomenduotųjų paieškoti, o ieškodamas vienos iš paminėtų grupių kūrybos, radau linką į DsRock Muzikos Archyvą.

Atradimas man pasirodė vertas dėmesio. Jis ne tik duoda klausyti įvairios muzikos (atrodo, ten tik rokas ir metalas, tačiau juk sakiau, kad atradimas bus prikolnas metalo gerbėjams), bet ir moka siųsti registruoto vartotojo klausomą muziką į last.fm. Jei labai nori, žinoma, gali susidaryti savo playlistą iš skirtingų grupių kūrinių. Tikriausiai tas archyvas ir dar ką nors moka, nesigilinau, tiesiog kai atsibosta tas pats per tą patį iš kietojo disko, tai šis puslapis tikrai puikus pasirinkimas.

Kitas pastebėtas privalumas – krūvos senų lietuviškų metalo grupių albumų/demo, kurie matyt buvo išleisti tik kasetės pavidalu ir juos dabar gauti, manau, sudėtinga.

Trūkumai? Na, norint klausyt, reikia ne tik būti ant laido, bet ir turėti netrūkinėjantį ryšį, ko, deja, darbe dažniausiai neturiu (nors ir nesuprantu, kodėl). Šiaip tai ir nereikia norėti, kad viskas veiktų neprisijungus prie interneto… Kitas trūkumas man pasirodė baisesnis – klausant parsisiųstą playlistą ir paspaudus pause, jei vėl pradedi klausyti praėjus gana nemažai laiko, gabalas greitai nutrūksta ir peršoka į kitą. Kadangi aš muzikos klausau darbe, tai užpuolus kam nors, mėgstu spustelti pause ir norėčiau po to suklausyti kūrinį iki pabaigos…

Tai matyt šituo žaislu dar truputį pasidžiaugsiu ir tikiuosi, kad jis greitai neužsilenks.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos