Šią savaitę sudalyvavome renginyje, kokiuose retai dalyvaujam. Tai buvo diskusijų klubo Politika.lt susitikimas tema „Ar vertybės Lietuvoje nyksta?“, kuriame buvo pristatoma Demokratinės politikos instituto išleista knyga (tiksliau, straipsnių rinkinys) „Vertybių nykimas? Rimtas požiūris į atsakomybę“. Diskusijoje daugiausiai šnekėjo profesoriai, kuriems neduok pavalgyt, o duok pašnekėt. Buvo cituojami įvairūs filosofai, aptariamas lietuviškų vertybių egzistavimas, nykimas ir atsispindėjimas internetiniuose komentaruose, virtuvėje, vonioje ir visur kitur.
Kadangi renginys buvo skirtas knygos pristatymui, pabaigoje buvo padėkota visiems, prisidėjusiems prie jos atsiradimo, tarp jų ir redaktorei. Autoriai pasidalino įspūdžiais, kad redaktorė buvo itin priekabi. Vienas iš profesorių papasakojo, kaip paprastai recenzuojamos knygos: skambinama kokiam nors pažįstamam dr. Petrui, „klausyk, Petrai, aš tave prirašysiu kaip recenzentą, ar sutinki“, Petras sutinka, viskas tvarkoj. Šiuo atveju knygos redaktorė ne tik pati kabinėjosi prie straipsnių turinio, bet ir suorganizavo tikrus recenzentus, kurie parašė tikras recenzijas. Tai, kad viskas buvo daroma taip, kaip reikia, kai kuriems netgi sukėlė nuostabą.
Važiuodami namo iš susitikimo aptarėme kai kuriuos momentus. Labiausiai įstrigo aukščiau minėtas pasakojimas apie tai, kaip Lietuvoje leidžiama akademinė literatūra. Įdomu, ar tai būdinga tik humanitarams, ar ir tiksliukams? Požiūrį, kad chaltūra yra nieko blogo, galima rasti ne tik moksle, bet ir kitose srityse, todėl nusprendėme, kad didelę dalį problemų sukelia tai, kad žmonės yra įpratę chaltūrinti. Vertybė, kuri yra labiausiai sunykusi ir kurios labiausiai trūksta, yra nechaltūrinimas, kurį galima būtų apibūdinti kaip atsakomybę už savo darbus. Man mokykloje aiškino: jei negali padaryti ko nors gerai, tai geriau visai nedaryk, užsiimk kitais dalykais. Deja, tikriausiai ne visus taip mokino…