Pasiskaičius internete atsiliepimų apie šių metų Velnio akmenį pasidarė aišku, kad reikia kažkur į vieną vietą sudėlioti ir savo įspūdžius. Taigi, bandau.
Bilietai į Velnio akmenį buvo įsigyti gruodžio mėnesį, prieš paskelbiant dalyvius. Kai jau buvo paskelbtos grupės, pradėjau galvoti, kad šiemet metalo nebus, bet ką jau čia, tiks ir dainuojamosios poezijos festivalis. Kaip vėliau pasirodė, buvo ir to, ir to. Jau ketvirtadienį atvažiavus į festivalį ir pamačius užrašą „Normalūs žmonės ketvirtadieniais dirba“, pradėjo darytis panašu, kad tūsas bus geras. Užrašas „Pz, vieni hipsteriai“ visus užmušė galutinai.
Tradiciškai apsigyvenome kaime prie ežero už 20 kilometrų, ir dėl to į visas pirmas koncertuojančias grupes pavėlavome. Nors ir norėjosi pamatyti Spiral, Inquisitor ir Lucifer, bet gal dar bus progų. Dabar apie tai, ką pasisekė pamatyti.
Ketvirtadienis:
Graikai Lucky Funeral ketvirtadienį padarė turbūt didžiausią akibrokštą. Jų vokalistas parodė užpakalį nuo scenos, o paskui lyg ir kažkas norėjo su juo susimušti. Bet šiaip koncertas buvo itin neįspūdingas ir nepatiko.
Po to Demonical grojo defą. O defas, kaip žinia, geriau nei blekas. Bet Demonical grojo nuobodžiai. Draugai hipsteriai pasiplovė nuo scenos, o aš žinojau, kad į metalo festivalį važiuoju, tai buvau morališkai pasiruošęs matyti daug vidutiniškų metalo grupių. Beje, šitie turbūt buvo paskutiniai iš tokių ;-)
Warbringer kūryba atrodė nuobodi, paklausius prieš festivalį, tai nieko nesitikėjau. O jų koncertas buvo fantastiškai nuostabus. Pogintojai gražiai poginosi, o aš kažkodėl tingėjau pakratyt galvą, visai be reikalo.
Penktadienis:
Sanctimony lyg ir patiko, po to Paralytic rodė žvakių ir dar kažko ant scenos, kaip ir priklauso gerame dainuojamosios poezijos festivalyje. Honcho vokalistas buvo didelis ir apsirengęs baltu kostiumu, hipsteriai – stonerio mėgėjai – sakė, kad galų gale kažkas groja stonerį.
Scarab buvo defas. Labai patiko. Labai labai patiko. Noriu dar, eisiu į Nile, turėtų būti panašiai, taigi irgi apie Egiptą.
Blekeriai Kampfar (sako, labai neblogai atrodę) buvo iškeisti į Truckfighters, kurie buvo antra grupė per 4 metus, grojantys su Velnio akmens maikėmis. Pirma tokia grupė buvo Scarab. O tie Truckfighters visai nieko, absoliučiai ne metalas, labai daug šokinėjo ant scenos ir davė vaizdų. O prie publikos tūsinosi Muscat mergaitės su vestuvinėmis suknelėmis, kurios, pasirodo, yra labai tinkama apranga poginimui.
Penktadienį užbaigė Enforcer. Jie pavėlavo maždaug 30 metų. Visiški 80ies: aptemptos kelnės, džinsinės liemenės, grifkos, spiegiantis balsas. Pusė publika juokėsi, sakė „koks oldskūlas“, o kitą dieną klausinėjo „ar matėt tuos paskutinius gansenrouzus?“. Labai pralinksmino.
Šeštadienis:
Rytiniame koncerte nuėjau pažiūrėti į Ossastorium. Tikėjausi, kad gros kaip anksčiau, bet laikai keičiasi, Ossastorium muzika irgi. Sakyčiau, buvo post-kažkas. Taip viskas po truputį pradėjo eiti vis labiau link dainuojamosios poezijos.
Vakare pirmos grupės buvo tradiciškai praleistos mirkstant Rubikių ežere. Lake of Tears pradėjo nuobodžiai, bet pabaigoje pagrojo senų gabalų ir visai patiko. Užmečiau akį į Freaks on Floor, kurie po vakarykščių Truckfighterių atrodė per daug statiški, nei šokinėjo, nei ką. Alcest labai patiko, nors kažkada paklausius daugiau jų mp3, greitai atsibodo. Jie tariasi Alsė, taip sakė nuo scenos. Prancūzai gi visada žodžio pabaigoj bent kelių raidžių neskaito.
Aura Noir buvo 3se, ir bleką grojo taip pat, kaip pernykščiam Akmeny Inquisition. Tik pastarieji buvo dviese, reiškia, kad gerumas vienam žmogui buvo didesnis. Kadangi iš Inquisition koncerto išėjau miegot, tai nusprendžiau Aura Noir irgi nežiūrėti, nubėgau prie roko scenos.
Roko scenoje koncertavo Hexvessel, apibūdinti kaip psychedelic neofolk. Jie akivaizdžiai ne į tą festivalį pataikė: Mėnuo Juodaragis vyks pusantro mėnesio vėliau ir šiek tiek į šiaurės rytus nuo Anykščių. Bet atrodė gražiai.
Viską pabaigė Anathema. Jų dainos sukėlė daug įvairių minčių. Pavyzdžiui, vienu momentu pagalvojau, kad prie tokios muzikos labai tiktų lietus, ir po kelių minučių iš tiesų pradėjo lyti. Dar galvojau, kad reikia pirkti jų kompaktą Weather Systems ir bėgti prašyti autografo, bet po koncerto nebeturėjau jėgų. Anathema puikiai patvirtino neseniai moksliniame straipsnyje išdėstytas hipotezes apie koncertų gerumą: šią savaitę gausiai klausausi jų muzikos, kuri yra tvarkingai sudėta Groovesharke, o kai koncertuos kur nors netoli, vėl norėsiu į jų koncertą.
Taigi, manau, kad geras buvo festivalis, visiškai absoliučiai velniškas, nors ir be skandalų. Toks įspūdis, kad jis kasmet vis gerėja, todėl kitais metais vėl reikės važiuot. Tik norėtųsi, kad tada jau būtų ištaisytas vienas trūkumas, kurį teisingai pastebėjo Crazytė: kai vienoje scenoje vyksta pasiruošimas ir niekas nekoncertuoja, būtų malonu, kad kitoje scenoje vyktų koncertas.
