Šeštadienį ryte pasiskaitėm apie tai, kad šių metų Mėnuo Juodaragis yra labai artimas gamtai, t.y. vyksta už 3 kilometrų nuo automobilių parkavimo vietos, palapinės statomos šabakštyne nepatogiai, o dar orų prognozė žadėjo lietų… Kadangi komforto ten žadama nebuvo, tai labai pasidžiaugėme, kad šiemet nevažiavom. O ta proga, kad savaitgalis, nusprendėme pakeliauti po Vilniaus apylinkes. Į Dieveniškes, kur turėtų būti įdomu, nenuvykome dėl pamiršto asmens dokumento, bet apžiūrėjome sugriuvusį Merkinės (Pavlovo) dvarą. Įdomi vieta, rekomenduojama važinėjant ten pakeliui užsukti, o lietus tik padidina visų tų griuvėsių įspūdingumą.
Sekmadienį Rūtaisa pasiūlė, kad reikia pažiūrėti į Skališkių uolą prie Raudondvario, už Nemenčinės. Sėkmingai nuvažiavome į priekį, nors tik pasukus nuo pagrindinio kelio, įvyko aukščiau pateiktame linke minimas persikėlimas į kitus laikus: keliukai siauri, duobėti, žmonės kažkur dingę. Už Raudondvario per mišką nuvažiavome į Liucionis, kurie yra visiškas senas kaimas, nors visai šalia Vilniaus. Ten šiaip taip radome kur palikti mašiną, ir išėjome žiūrėti uolos. Prie uolos radome Marijos kultą, visokių žvakučių ir paveiksliukų, ir nusprendėme paeiti šiek tiek toliau palei Nerį, nu tipo ten gražu :-) O atgal grįžti turėjo būti geras kelias ne per dilgėlynus.
Perlipę ir persikėlę vaikus per kelias užvartas, aišku, nenorėjome pasukti atgal, ir toliau žygiavome. Pietus buvom pamiršę pavalgyti, maisto ir vandens nepasiėmėm, nes išėjom trumpam. Kai pradėjome galvoti apie apsisukimą, sutikome vietinių tuteišių pensininkų, kurie pasakė, tai jo, žinoma, ten yra toliau stovyklavietė ir kelias į kaimą irgi yra ten viršuje. Truputį paėję radom stovyklavietę ir kelią, kylantį į kalną. Deja, tik užlipus ant kalno jis pasibaigė, ir teko grįžti į paupį, o šioje vietoje batareikos visai pasibaigė ir organizmas piktokai priminė, kad reikia valgyti pietus.
Pažingsianvę dar kokį kilometrą palei Nerį, radome kitą keliuką, ir pradėjome eiti juo. Už kelių šimtų metrų teko apsigalvot, nes kelias ėjo visiškai į priešingą pusę, nei mūsų palikta mašina. Šioje vietoje teko pripažinti, kad geriau grįžti tuo pačiu keliu, nebandant galimybės klaidžioti Lietuvoje ilgiau nei tris dienas. Patraukėm link upės ir tada per visus dilgėlynus ir užvartas atgal, nešdami kinderius. Paupy sutikom tuos pačius pensininkus, kurie dabar jau sakė, a, nu jo, Liuciany, nu, yra kelias, aš tai žinau, bet jūs jo nerasit. Sėkmingai grįžome atgal, susėdome į mašiną ir parvažiavome namo. Didžiai džiaugiamės išsibuškraftinę asmeninį šiknaragį.
O jūs, kolegos, galite komentaruose arba gyvai paduoti įspūdžių iš to tikrojo Šiknaragio. Ar labai baisu buvo?
