…po maždaug trejų metų pertraukos…
Operos ir baleto teatre žiūrėjome Richardo Strausso Salomėją. Siužetas trumpai: karaliaus Erodo dukterėčia Salomėja paprašo Jono Krikštytojo galvos sidabriniame dubenyje ir ją gauna. Labai įdomi opera su fantastiškai gražia sunkia muzika bei dar sunkesniu siužetu: spektaklis N-14, nes jame duoda striptizo ir nekrofilijos ;-)
Vilniuje rodoma moderniška operos versija, kurioje veiksmas perkeltas į šiuos laikus. Labai gražus minimalistinis spektaklis, kuriame kuklūs kostiumai ir dekoracijos padeda parodyti veikėjų charakterius, motyvaciją ir bele ką kitą. Operoje pagrindinė veikėja, be abejo, yra pati Salomėja, kurios vaidmenį puikiai atliko Sigutė Stonytė. Dar man labai patiko tai, kad Jochanano ir Erodo vaidmenų atlikėjai aiškiai artikuliavo vokišką tekstą, bet paskui paaiškėjo, kad juos dainavo svečiai iš Vokietijos ir Austrijos :-)
Nors į teatrą ėjau nesusipažinęs su būsimu turiniu, kai kuriose vietose atrodė, kad turėtų būti kitaip. Libreto interpretacijos pasirodė nors ir įdomios, bet kartais silpnokos ir netgi neteisingos… Namie paskaičius operos siužetą, ši nuomonė tik sustiprėjo… Ta proga vaizdelis su teisingesne interpretacija, Septynių skraisčių šokis (o čia yra dar vienas, kuris "may be not suitable for minors"):
Ir, jei kam įdomu, kelios labai trumpos ištraukos iš Operos ir baleto teatro spektalio:
3 Comments
pirma, džiaugiuos kad nuėjot operon pasikultūrint.
antra – salomė visada buvo creepy thing.
trečia – stonytė is ueber perfekt.
ir ketvirta – gal ir man salomėn reik nusivilkt…
Yeah, o Izraelio kritikų ši opera buvo juodai sudirbta, kai LNOBT sugalvojo ją ten parodyti…
Bet pagarba lietuviams, kad ją ten nuvežė. Turi humoro jausmą.
Tai kad yra ką sudirbinėt ;-)