Bijau chemijos

Prieš kelias savaites galų gale išlaikiau vieną doktorantūros egzaminą. Liko dar du… Pirmasis egzaminas sukėlė minčių apie tai, kokias spragos egzistuoja mano universitetiniame išsilavinime. Įtariu, kad jos gali būti būdingos ir kitiems, baigusiems biochemiją Vilniaus universitete.

Kol kas identifikuotos dvi pagrindinės spragos:

• Pirma didelė spraga: universitete studentai biochemikai per mažai kankinami matematiniais metodais. Per egzaminą kraupino dėstytojo frazė „algebrą mokėtės, tai turėtumėt suprasti…“ – algebros mes iš tiesų nesimokėm, nors ji buvo dėstoma net kokias 2 paskaitas pirmam kurse… Antras baisus dalykas – statistika. Ją mums dėstė biologas, kuris daugiau dėmesio kreipė į kai kurių statistinių metodų taikymą biologijoje. Norint žmones sudominti, geriau būtų aiškinti apie pinigus :-) Dėl šių ir kitų priežasčių rezultatas gavosi toks, kad daug kas statistikos bijo, nes nemoka. Aš pats dar laikysiu statistikos egzaminą ir nežinau, kaip pasiseks…
• Antra ne tokia didelė spraga. Laikiau egzaminą iš kompiuterinių metodų molekulinėje biologijoje, ir paaiškėjo, kad dokinimo metodai, kuriais domėjausi egzaminui, yra sukurti prieš daugiau nei 10 metų, dar prieš man įstojant į universitetą. Ten bent jau užsimenama apie įvairius eksperimentinius metodus (dvikrypė elektroforezė, daugybė chromatografijos rūšių, impedanso spektroskopija, mikrogardelės, izoterminė titravimo kalorimetrija, ELISA ir t.t.), o prie kompiuterių mokėmės tik apie baltymų sekų palyginimus ir girdėjome, kad galima kažkokiais mistiniais būdais spėti baltymo struktūrą, bet labai nesiseka… Jei apie įvairius biomolekulių tyrimui taikomus kompiuterinius metodus universitete būtų užsiminta bent po pusę to, ką girdėjome apie eksperimentinius metodus, manau, mano išsilavinimas būtų gerokai išsamesnis.

Va tokias mintis man sukėlė kompiuterinių metodų molekulinėje biologijoje egzaminas. Dar išmokau, kad labai svarbu parašyti gerą įvadą, nežinau, ar pavyko šias žinias čia pritaikyti, ar ne :-)