Pas mus darbe dabar masinės atostogos, ofise likom trise ar keturiese. Pirmadienį atėjau į darbą anksčiau, visur tylu, ramu, sėdi virtuvėj bendradarbis, skaito žurnalą. Kažkurią dieną aš išjungiau ausines ir klausiausi muzikos per kolonėles. Dar vienas bendradarbis į darbą ateina bent pirmą valandą dienos. Jokių marazmatiškų korporacinių žaidimų. Apskritai, nei dirbti, nei tinginiauti niekas netrukdo. Taip netgi darbai po truputį į priekį juda.
Kitas korporacinis atsitikimas, irgi susijęs su masinėmis atostogomis, yra ne toks džiaugsmingas. Truputį gavosi užmesti akį į vieno dabar atostogaujančio bendradarbio darbus. Tas bičas pas mus darbe garsėja geiminimu darbo vietoje ir bele kokiu darbo vengimu. Susinervijau, pažiūrėjęs, kokia pas jį netvarka – nu blin, aš irgi esu baisus tinginys, bet prijaučiu vieno Protmušio komandos draugo požiūriui „mes kai dirbam, tai dirbam gerai, tik gaila, kad retai prisiverčiam dirbti“. Jei žmonės iš karto viską darytų kokybiškai, gyventi būtų daug paprasčiau. Ir gerai, kad tas geiminantis bendradarbis atostogauja, būčiau labai apibaręs, kol jis grįš, apsiraminsiu, o tada apibarsiu konkrečiai ir dalykiškai.
2 Comments
Tai kas čia per darbas, kad šitaip :)?ar ne pergerai.?
Nu gi gali prie visokių blogybių kartais ir truputį gerai pabūt, ką? :-)