Savaitgalį perskaičiau naują Tolkieną, „Hurino vaikus“. Stipri knyga. Pagal slogią atmosferą tai kaip koks Philip K. Dick – tamsu, baisu ir blogis visada laimi. Taip einama link logiškos pabaigos…
Nesu tolkienistas ir matyt juo nebūsiu (nors ši knyga padidino susidomėjimą šio puikaus rašytojo kūryba), dėl to nežinau, kaip ten kas tiksliai, bet jei man dar neskaityti Tolkieno rašiniai panašesni į „Hurino vaikus“, o ne į „Žiedų valdovą“, tai nenuostabu, kad visokie metalistai kuria savo depresyvią muziką, remdamiesi Tolkieno kūryba…
One Comment
Kaip tik recenzuoju „Veidui“.
Jo, Tolkieno kūryba yra pakankamai depresyvi, tik išvertus į lietuvių kalbą, mažiausiai pusė depresniako kažkur dingsta. Atsimenu, LOTR RotK pabaiga originalo kalba buvo tikrai įspūdinga, o skaitant lietuviškai nė nekilo minčių, kad Vakarai, į kuriuos išplaukia Frodo, Bilbo & Co iš tiesų yra mirtis/užmarštis.
Bet kuo mane „Hurino vaikai“ užkabino, tai savo sagiškumu. Nu jau taip skandinavų ir germanų kvapeliu trenkia, kad pasaka! :D