Bijau chemijos

Kažkada užėjau į knygyną ir prie pigių knygų pastebėjau Viktoro Hugo romaną „Devyniasdešimt tretieji metai“. Kadangi autorius yra žymus užpraeito amžiaus rašytojas, spėjamas kainos ir kokybės santykis suintrigavo, nusipirkau knygą ir prieš kelias dienas galų gale perskaičiau.

Pagrindinis teigiamas įspūdis apie tokią „senieną“ – kitaip nei daugumą paskutiniu metu skaitytų šiuolaikinių knygų, šią buvo galima kiekvieno skyriaus pabaigoje padėti į lentyną nesinervinant ir po to kitą dieną ramiai skaityti toliau. Suskirstymas dalimis logiškas, paskutinis skyriaus sakinys niekada nenervina ir neprievartauja skaityti toliau.

Romano (beje, tai paskutinis Hugo romanas, išleistas 1874 metais) siužetas maždaug toks: prancūzų revoliucionierių kariuomenė malšina kontrrevoliucinį sukilimą Vandėjoje. Kaip supratau iš vikipedijos, personažai ir situacijos yra sugalvoti, tikros istorijos čia nedaug.

Knyga vietomis priminė to paties autoriaus „Vargdienius“ – tokie pat išsamūs pasakojimai apie kiekvieną situaciją ir veikėją nuo pačių pradžių (na gerai, šiek tiek trumpesni), panašūs autoriaus komentarai. Beje, rašančiojo pilietinė pozicija labai aiški: revoliucionierių ir sukilėlių konflikte jis aiškiai palaiko revoliucionierius, nors šie ir ne visada teisūs (juk rašoma apie jakobinų teroro laikus). Tačiau knygoje nei vienas veikėjas nėra pavaizduotas vienpusiškai, visi jie žmonės ir elgiasi tiek gerai, tiek blogai: revoliucionierius gali būti išdavikas, o nieškas rojalistas – geradarys. Žmogiška teisė klysti ir pareiga atlyginti už savo klaidas yra viena iš labiausiai matomų romano temų.

Tiesa, pradžia (kokie pusantro šimto puslapių) yra ganėtinai neįdomi, veiksmo duoda tik pabaigoje (tuo man šis romanas priminė Verdžio operą „Rigoletas“, kuri, pasirodo, yra sukurta pagal Hugo kūrinį), bet juk savotiškai linksmos tokios knygos, kurių reikia perskaityti gerą gabalą, kad pagautum kaifą skaityti toliau, ar ne?

O pabaigai – nepatariu skaityti Vikipedijos straipsnio apie šią knygą, nes ten trumpai parašyta viskas nuo pradžių iki pačio paskutinio sakinio. Deja, neradau lyg jokio aprašymo lietuviškam internete (užmečiau akį į skaityta.lt ir rašyk.lt), tai tegul būna bent jau šitas – manau, kad knyga verta dėmesio, be to, iš jos galima šiek tiek susipažinti su Hugo kūryba ir neskaitant tų 4 „Vargdienių“ tomų. Taigi, rekomenduoju.